Žemaitiška verba

Žemaitiška verba

KADAGYS – kadagio šakelė yra tikroji mūsų žemaitiška verba. O kadagys - tai vaisingumo, gyvybės simbolis, nes visad žaliuojantis.
Verba – tai iš augalų šakelių ir gėlių sukurta puokštė. Tikėta, kad į verbas įpinti anksti
pavasarį išsprogę augalai saugo namus nuo Perkūno, žemę – nuo graužikų ir sausros,
gyvuliams suteikia sveikatos.
Eidami į bažnyčią, kiekvienas turėjo neštis didesnę ar mažesnę verbą. Vyrai dažnai verbos šakelę prisisegdavo prie švarko atlapo. „Kas par mišes Bažnyčiuo Verbūm dėina netor mažuos nuors verbelės, tam pėkčios velns oudėga torietė i ronkas“.

O verbas reikia susirišti raudonu siūlu, kai ši jau pašventinta. Surakinus skausmų, tuo
siūlu skaudamą vietą periškite ir skausmas praeis.
Verbų sekmadienio sulaukus, visi lenktyniaudavo: kas anksčiau atsikels ir su verba nuplaks
artimuosius. Plakant buvo sakomas verbinimo „burtažodis“:
Ne aš plaku, verba plaka, ne aš plaku, verba plaka.
Ne aš mušu, verba muš, tolei muš, kol suluš. Už savaitės veiną deiną tegul
linksmina kiekveiną.
Nors ir duria už plakimą niekas nepyksta, nes kam bus suduota verba, tas bus sveikas.

Velykų rytą verbomis smilkė namus, gyvulius. Kiekvieną vakarą, kai uždegdavo ugnį, po
žiupsnelį sugrūstų verbų įmesdavo, kad perkūnijai bildant, žaibas neįtrenktų.  
Verbą laikydavo iki kitų metų Verbų sekmadienio, o parsinešę naują, senąją sudegindavo,
nes švęsto daikto išmesti negalima.